SUMMARY
Viduramžiu baltu leksikografija, kuriai atstovauja vokieciu–prusu kalbu Elbingo žodynas bei vadinamasis S. Grunavo žodynelis, prasminga tyrineti per Hanzos kalbos politikos prizme bei hanziškosios leksikografines produkcijos, dvikalbes ir utilitarines, kontekste. Pasirinktas tyrimo rakursas atskleidžia artimai giminingu žodynu sandaros panašuma. Ypatingai glaudus saitas atskleidžiamas tarp „Rusišku knygu“ pasikalbejimu ir leksikografinio kurinio, itraukto i S. Grunavo „Prusijos kronika“. Straipsnyje yra siuloma konjektura, kuri ištaiso šaltinio nurašymo klaida. Jos pagalba leksikografinis darbas tampa skaidrus ir logiškas.