SUMMARY
SantraukaRezultatyvu laikoma veiksmažodžio forma arba vedinys, nusakantis busena, atsiradusia kaip ankstesnio ribinio veiksmo rezultatas (Nedjalkov, Jaxontov 1988, 6t.; Nedjalkov 2001, 928). Dabartineje lietuviu kalboje rezultatyvas gramatiškai perteikiamas sudetinemis veiksmažodžio formomis, sudarytomis iš pagalbinio veiksmažodžio buti ir butojo laiko veikiamojo arba neveikiamojo dalyvio ir, žiurint sintaksiniu šiu formu tipu (Nedj alkov, Jaxontov 1988, 7-11; Nedj alkov 2001, 928t.), gali buti skiriami objektiniai, subjektiniai ir posesyviniai rezultatyvai (Geniušiene, Nedjalkov 1988, 369t.), plg.: Jis uždare langa — Langas (yra) / buvo uždarytas (objektinis rezultatyvas: tiesioginis ivykio konstrukcijos objektas tampa rezultatyvines konstrukcijos subjektu); Jis šiltai apsirenge — Jis (yra) / buvo šiltai apsirenges (subjektinis rezultatyvas: abiejose konstrukcijose subjektas tas pats); Ji apsivilko palta — Ji (yra) / buvo apsivilkusi palta (posesyvinis tipas: rezultatyvineje konstrukcijoje išlaikytas ne tik ivykio konstrukcijos subjektas, bet ir tiesioginis objektas).Šalia šiu sudetiniu rezultatyvo formu lietuviu kalboje turima ir neproduktyvi išvestiniu statyvu (arba rezultatines busenos, Ambrazas 2006, 399t.) kategorija, leidžianti perteikti panašaus pobudžio reikšmes, plg. Ji (yra) / buvo apsivilkusi palta ir Ji vilki / vilkejo palta, kur vilk-é-ti ‘buti apsivilkusiam’ <— vil~k-ti-s. Pagrindinis semantinis sudetiniu rezultatyvu formu ir išvestiniu statyvu skirtumas yra tas, kad pirmieji iš esmes visada turi aiškia ankstesnio ivykio implikacija (tai „tikrieji" rezultatyvai), o antrieji ja tik gali tureti (kitaip tariant, jie priklauso rezultatyvams „placiaja prasme“), plg.: Nedjalkov, Jaxontov 1988, 7; Jaxontov 1988, 101t.; Haspelmath 1992, 191; Nedjalkov 2001, 928.Apie lietuviu kalbos išvestiniu statyvu semantika ir ju ryši su sudetinemis rezultatyvu formomis jau yra kalbeta (Servajte 1985, 63t., 75—78, 110, 131, 151t.), bet šie vediniai kol kas dar nebuvo skirstyti pagal minetuosius sintaksinius tipus ir nevertinti tipologiniu požiuriu. Straipsnyje remiamasi maždaug 90 iš DŽ4e atrinktu sinchroniškai skaidžiu dariniu, tad kalbamoji kategorija, kaip matyti, negausi, ir nemaža dalis jos vediniu dabartineje kalboje retai tevartojami (žr. straipsnio priede teikiama veiksmažodžiu saraša ir ju dažnio duomenis iš Grumadiene, Žilinskiene 1998). Kaip jau žinoma, išvestiniai statyvai sudaromi su priesagomis -eti (-i (-a/-eja), -ejo), -oti (-o (-oja), -ojo), -soti (-so, -sojo), o ju šaknyse gali vykti balsiu ir priegaidžiu kaitos. Išnagrinejus surinkta medžiaga paaiškejo, kad išvestiniai statyvai gali perteikti tuos pacius tris sintaksinius rezultatyvu tipus kaip ir sudetines formos, bet tik subjektiniai vediniai yra bent kiek dažnesni — ju esama iki 70, pvz.: gul-é-ti, gu`l-i ‘buti atsigulusiam’ ? gul~-ti(-s); li`nd-o-ti, li`nd-o ‘buti ilindusiam’ ? li~s-ti; dub-só-ti, du~b-so ‘buti idubusiam’ ? du`b-ti. Posesyviniu vediniu nedaug (iki 14) ir jie sudaromi tik su priesaga -eti (pvz.: av-é-ti, a~v-i ‘buti ka apsiavusiam’ ? au~-ti-s; muv- é-ti, mu~v-i ‘buti ka apsimovusiam’ ? máu-ti-s ), o štai objektiniai vediniai dar retesni (iki 7 veiksmažodžiu) ir ju interpretacija kartais gali buti dvejopa, plg. smyg-só-ti, smy~g-so: ‘buti ismeigtam’ (objektinis tipas) ? smei~g-ti arba ‘buti ismigusiam’ (subjektinis tipas) ? smi`g-ti.Lyginant su sudetinemis rezultatyvu formomis, akivaizdu, kad rezultatyvine išvestiniu statyvu vartosena labai ribota: šie vediniai daromi tik iš nepriesaginiu (pirminiu) veiksmažodžiu, jie gana retai perteikia posesyvines ir objektines reikšmes ir, maža to, yra linke prarasti ankstesnio ivykio implikacija, kuri sudetinese rezultatyvu formose labai aiški. Žiurint tipologiškai, išvestiniai statyvai dabartine lietuviu kalba leidžia priskirti tokioms kalboms, kuriose turimos skirtingos rezultatyvu ir statyvu raiškos priemones (Nedjalkov 2001: 933), ir taip pat tokioms, kur esama dvieju ar triju sintaksiniu tipu išvestiniu statyvu ir vartojami rezultatyvai, kuriu forma sutampa su veikiamojo arba neveikiamojo perfekto, plg. evenku ir tonga kalbas (Nedj alkov, Nedj alkov 1988, 241; Polinskaja 1988, 290).