SUMMARY
Galvojant apie lietuviškai kaip antraja kalba kalbancius užsieniecius viena pirmuju iškylanciu ypatybiu yra perdetas bendraties formos vartojimas ten, kur jos lietuviškai neturetu buti. Remiantis bendra lietuviu kaip antrosios kalbos veiksmažodžio sistemos isisavinimo analize buvo matyti, kad bendraties formos isisavinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik nekintantis: vos pradedantys kalbeti lietuviškai užsienieciai bendraties formu vartoja panašu kieki kaip ir paženge kalbetojai. Šiame straipsnyje išsamiai analizuojama, kaip lietuviškai kalbantys skirtingu kalbejimo lygmenu užsienieciai vartoja bendraties forma, kokiomis funkcijomis, kokiuose kontekstuose ir ar iš tiesu isisavinimo raidoje nera jokio pokycio. Ištyrus tampa aišku, kad nepaisant kiekybinio bendraties formu vartojimo panašumo skirtingose isisavinimo atmainose, vartojimas iš esmes pasikeicia kokybiškai. Negana to, paaiškeja, kad net ir bazines atmainos kalbetojai, dažnai bendraties forma vartojantys kaip pamatine veiksmažodžio forma, taigi ir predikatui reikšti vietoje asmenuojamosios formos, niekada tokiu budu nevartoja modaliniu veiksmažodžiu bendraties, o ju pasakymai, kuriuose bendraties forma vartojama pagal tikslines lietuviu kalbos sistema, yra kaip tik modaliniu veiksmažodžiu + bendraties konstrukcijos. Straipsnyje taip pat analizuojama, kokios, kada ir kaip pradedamos vartoti kitos konstrukcijos su bendratimi pobazineje isisavinimo atmainoje.